‘Autumnal People’ in Those Whom I Would Like to Meet Again


In my childhood there were these candies called “Autumnal.” Although they supposedly had a good reputation, the chocolate would wad up in the mouth for a long time, like a word you fear is too accurate to say to someone close. There were other, similar candies, like “Sporting.” Both cost one ruble eighty kopeks per kilogram. From the outside both candies were very similar; only the filling was different (in color and smell). When they would arrive in brown corrugated paper boxes, people would buy them up at once, like any other deficit shining in the shadow of Brezhnev’s eyebrows.

You can divide people into two groups too—autumnal and sporting. The appearance of autumnal and sporting people doesn’t differ at all; it’s just the ‘filling.’ Autumnal people understand the present as the past, while the sporting understand it as the present, or as the future. This understanding blocks autumnal people’s path to many activities and adventures, because at the beginning of an adventure they always see its end (according to analogies of their own lives, the lives of others, or those they’ve read about). In short, when going for a driver’s test they already see themselves crushed in an accident. Despite this, they seek adventures all their lives, experiencing them mostly in their imagination: virtual adventures, but with ‘all the surrounding circumstances’—tachycardia; feelings of joy or guilt; real passions and linguistic orgasms; despair; adventures that are sometimes carefully hidden from strangers and sometimes displayed with true masochism. The sporting types actually take part in adventures. With muscles, instincts, strength, body, and blood. They jump from adventure to adventure like a hero chasing evil from the roof of one train car to the next—without injuring himself, completely unharmed, open to new experiences, and not, relatively speaking, all that tired.

To the autumnal, the past fills up a great number of things: empty Sunday streets in large cities; an apartment when there’s no loved ones in it; the moment of darkness on the television screen when you change the channels; the cool churches of stuffy summer evenings. The autumnal visit churches to talk to themselves. (The sporting go, if they go at all, only to talk to God, and most often with words they’ve read somewhere.) The autumnal drink coffee with the dead just as successfully as they do with the living. Sometimes they go out to eat with them over lunch break. Sometimes, like necrophiliacs, they go to sleep and wake up with the dead. But the autumnal are just in the way at a funeral. Only the sporting can take part in funerals. It’s because the autumnal don’t understand the situation the same way—for three days, they think the dead are alive. In the autumnal’s memory, details from their last meeting with the deceased arise, and they are, without fail, understood as signs of fate. These people torment themselves that they weren’t kinder and better to the deceased. As if those characteristics had ever been able to placate fate. (Fate, by the way, is always sporting.)

The autumnal even understand a golden moth flying into the dying’s room as that person’s soul, and don’t seem silly to themselves. At the same moment, another family member standing nearby, a sporting type, instinctively smashes the moth between his palms. After three nights of the wake, autumnal people have already become members of the “trembling hands club”; they can be lowered into the pit together with the deceased, since their blood circulation has solidified with him. The covering of the casket, the mass, the gravediggers, the meal, is arranged only by the sporting. The autumnal don’t concern themselves with anything at all: they smoke and drink, pray and cry, repeat the same things over and over, and constantly faint.

To the sporting, art is the most lethal activity. To the autumnal, it’s business (in the early morning, it’s any activity whatsoever). The sporting are brimming and boiling with energy, and can make money out of anything. For example, now they can start manufacturing a set of perfume for men and women named ‘Twins,’ poured into two bottles shaped like the World Trade Center, conveniently closed with airplane silhouette stoppers. Somewhere I read about a Dallas entertainment where you can ride to the spot Kennedy died in the same car and hear the same shots. Without a doubt this was thought up by the sporting, but the autumnal ride in the car too, because they are true hunters and virtuosos of strong sensations. I’d hire only the autumnal as paparazzi (while unfortunately, it’s most often the sporting).

Extract from ‘Autumnal People’ in Those Whom I Would Like to Meet Again (Dalkey Archive Press, May 2013). Translated from the Lithuanian by Elizabeth Novickas.

iš „Rudeniniai žmonės“

Vaikystėje buvo tokie saldainiai – „Rudeniniai“. Nors jų statusas buvo kaip gerų, šokoladas ilgai veldavosi burnoje lyg bijomas artimam žmogui ištarti per tikslus žodis. Buvo ir kiti panašus saldainiai – „Sportiniai“. Abejų kilogramas kainavo 1 rb. 80 kp. Saldainiai iš išorės buvo labai panašūs, nevienodi tik įdaru (spalva ir kvapais). Kai juos atveždavo rudo gofruoto popieriaus dėžėse, žmonės iš karto pirkdavo, kaip ir kiekvieną deficitą, sublizganti Brežnevo antakių šešėlyje.

Visus žmones irgi galima suskirstyti į dvi grupes – rudeninius ir sportinius. (Ankščiau žmones skirstydavau pagal tai, ar barstydami parkuose paukščiams trupinius jie pamėtėja batono gabaliukas žvirbliams arčiau, ar ne.) Rudeniniai nuo sportinių išvaizda nesiskiria niekuo, tik „įdaru“. Rudeniniai žmonės dabartį suvokia kaip praeitį, o sportiniai – kaip dabartį arba kaip ateitį. Tas suvokimas rudeniniams užkerta kelią daugeliui veiklų ir nuotykių, nes nuotykio pradžioje jie visada mato pabaigą (pagal savo, kitų ar skaitytų gyvenimų analogijas). Žodžiu, eidami laikyti tiesių jie jau mato save glamžomus avarijoje.

Nepaisant to, nuotykių jie ieško visą gyvenimą, patiria juos dažniausiai fantazijoje, surogatinius, bet „su visomis iš to išplaukiančiomis aplinkybėmis“ – tachikardija, džiaugsmo arba kaltės jausmais, tikromis aitromis ir lingvistiniais orgazmais, neviltim, nuo svetimų kartais labai slepiamomis, o kartais tiesiog mazochistiškai demonstruojamomis nuotaikomis. Sportiniai – nuotykiuose tiesiog dalyvauja. Raumenimis, instinktais, jėga, kūnu ir krauju. Jie peršoka iš nuotykio į nuotykį kaip blogį besivejantis herojus nuo vieno traukinio vagono viršaus ant kito – nesusižeisdami, sveikut sveikutėliai, atviri naujiems potyriams ir palyginti nepavargę.

Praeitis rudeniniams užpildo daug ką: tuščius sekmadienio gatves dideliuose miestuose, butą, kai jame nėra artimųjų, akimirkos tamsą televizoriaus ekrane perjungiant kanalus, vėsias tvankaus vasaros pavakario bažnyčias. Į bažnyčias rudeniniai užeina pakalbėti su savim. (Sportiniai užeina, jei iš viso užeina, pakalbėti tik su Dievu, ir dažniausiai – kažkur skaitytais žodžiais.) Su mirusiaisiais rudeniniai geria kavą lygiai taip pat sėkmingai kaip su gyvaisiais. Kartais per pietų pertrauką jie eina su jais pietauti. Kartais, kaip nekrofilai, su mirusiais kartu užmiega ar atsibunda. Bet per laidotuves rudeniniai – tik trukdo. Laidotuvėse galėtų dalyvauti tik sportiniai. Nes rudeniniai situaciją supranta neadekvačiai –tris dienas jie mirusįjį suvokia kaip gyvą. Prisimena, kad jį mėgo moterys, o tas mėgo vandenį. Moteris ir stervas jis suprato kaip sinonimus. Seksą ir meilę – kaip antonimus. O iš debesų velioniui susidėstydavo šėtono paveikslas. Atmintyje rudeniniams iškyla paskutinės bendravimo su velioniu smulkmenos ir jos yra suvokiamos būtinai kaip likimo ženklai. Tie žmonės graužiausi, kad nebuvo velioniui švelnesni, geresni. Tarsi tos savybės kada nors būtų galėjusios likimą permaldauti. (Likimas, beje, visada sportinis.) Net auksinę kandį, įskridusią į mirštančiojo kambarį, rudeniniai suvokia kaip to žmogaus vėlę ir neatrodo sau juokingi. Tuo metų kandį instinktyviai sutrina delnais šalia stovintis kitas artimasis, sportinis. Po trijų budynių naktų rudeniniai žmonės jau tampa „drebančių rankų klubo“ nariais, juos galima leisti į duobę kartu su velioniu, nes kraujo apytaka jie būna su juo solidarizavęsi. Karsto uždengimu, mišiomis, duobkasiais, vakariene rūpinasi tik sportiniai. Rudeniniai nesirūpina visiškai nieko: jie ruko ir geria, meldžiasi ir verkia, daug kartu kalba tą patį ir nuolatos alpsta.

Sportiniams pražūtingiausia veikla yra menas. Rudeniniams – verslas (ankštų rytą – bet koks aktyvumas apskritai). Sportiniai kunkuliuote kunkuliuoja energija ir gali padaryti pinigus iš bet ko. Pavyzdžiui, dabar jie gali imti gaminti kvepalų komplektą vyrams ir moterims, pavadintą „Twins“, supilstytą į du PPC formos flakonus, patogiai užsukamus lėktuvo silueto dangteliais. Kažkur skaičiau apie pramogą Dalase, kur Kennedy mirties vietos trajektorija galima pervažiuoti tokiu pačiu automobiliu ir išgirsti pakartojamus šūvius. Ją, be abejonės, sugalvojo sportiniai, bet automobiliu važinėjasi ir rudeniniai, nes tik jie yra tikrieji pojūčių medžiotojai ir virtuozai. Paparacais įdarbinčiau tik rudeninius (o dirba, deja, dažniausiai sportiniai).